Tai dainuojamasis, kalbą lavinantis žaidimas. Būdavo skirtas mokyti vaikus kūno dalių pavadinimų. Vienas žaidėjas – žvirblis Jis atsako į klausimus ir rodo, ką jam skauda. - Žvirbli, žvirbli! - O ko ko? - Ką tu veiki? - Negaliu. - Ką tau skauda? - Galvelę. - Žvirblelis nabagėlis visas negalėjo Galvelę skaudėjo. Kai žvirblis rodo galvelę, visi vaikai taip pat susiima rankomis už galvų ir vaizduoja, kad skauda. Kai žvirbliui skauda kojelę, jis šokinėja ant vienos kojelės, už kitos susiėmęs rankomis. Tą patį turi kartoti ir kiti žaidėjai. Žaidimas įdomesnis tada, kai žvirbliu išrenkamas labai sumanus, įdomius judesius galintis sugalvoti vaikas. Žaidžiant darželyje, jam galima uždėti Žvirblio kaukę. Žaisti

Išrenkamas vienas vaikas – Katinėlis. Jei žaidžiama darželyje ar per kokią šventę, jam gali būti uždedama Katino kaukė. Dainuojama: „Barė ponas katinėlį, Kam sudaužė ąsotėlį. - Katinėli, nu nu nu, Tave mušti ketinu.“ Barant katinėlį ar katinėlius (jei jų yra keletas), grasoma katinėliams pirštukais. Pasibaigus dainelei, katinukas kniaukia. Kuo įdomiau kniaukia, tuo smagiau. Po to renkamas naujas Žaisti

Vaikai sustoja ratu. Pelytė ir katinas – rato viduryje. Dainuojant žodžius: „Pelytė, pelytė po aslą bėgiojo, Katinas, katinas ant pečiaus miegojo.“ Katinas atsitūpęs ir rankele pasirėmęs miega, o pelytė bėgioja aplink jį. Kai imama dainuoti: „Tai negeras katinėlis - Pelės nepagauna. Tai negeras katinėlis - Pelės nepagauna.“ Katinas „prabunda“ ir puola gaudyti pelytę. Žaidėjai pakelia rankas ir leidžia pelytei išbėgti iš rato, tačiau stengiasi neleisti pro pakeltas rankas pasprukti katinui. Kai katinas pagaliau pelytę pagauna, jie išrenka iš rato žaidėjų kitus pelytę ir katiną arba keičiasi vietomis. Asla – grindys. Pečius – krosnis. Žaisti